Keli Pasiūlymai “Broliams Kristuje”
Pratarmė
Pats laikas aptarti alkoholizmo problemą mūsų brolijoje. Apie 14 milijonų amerikiečių kenčia nuo jos (1); 43% amerikiečių šeimų gyvena su alkoholiku (2). 10% dirbančiųjų veikla Amerikoje įtakota alkoholio. Statistika mažų mažiausiai padvigubėja Rusijoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Jei bet kuri kita liga būtų paveikusi tautą taip kaip alkoholis, šalyje būtų paskelbta neįprastoji padėtis. Faktas, kad alkoholis yra milžiniška ir gerai užslėpta problema, yra akivaizdus. Buvimas “Broliu Kristuje” nesukuria mums imuniteto. Tai reiškia, kad daugelis “Brolių Kristuje” kenčia, gyvendami kartu su jiems artimu ir brangiu alkoholiku. Ši apybraiža paruošta jiems. Ji nėra vadovas, kaip išsigydyti nuo alkoholizmo.
Tam tikra prasme aš esu visiškai nekvalifikuotas šiai apybraižai paruošti. Aš niekada nebuvau alkoholiku ir niekada neturėjau jokių problemų su alkoholiu. Užaugau namuose, kur alkoholis buvo prieinamas ir vartojamas, bet niekada nebuvo juo piktnaudžiaujama. Aš gyvenu su žmona, kuri saikingai vartoja alkoholį. Didesniąją savo gyvenimo dalį pragyvenau skleisdamas Dievo žodį vargingesnėse pasaulio visuomenėse. Laikas, praleistas buvusioje Tarybų Sąjungoje, sietinas su mano suaugusiojo gyvenimu. Ten mes susiduriame su aukščiausiu piktnaudžiavimo alkoholiu procentu pasaulyje. Bendraujant su žmonėmis, būtent individualiems asmenims ir sutelktas mano dėmesys bei į juos nukreiptas darbas, alkoholizmo problema ne kartą iškilo į paviršių. Slavų kraštuose ji tapo itin sunkia našta. Ten alkoholizmas kaip niekur kitur yra didžiausias mūsų prakeiksmas. Nors ir pašalinio akimis žiūrint, buvau liudininku gėdos, skausmo ir žalos žmogiškumui šeimose, kurios turi gyenti su šia problema. To pasekoje 1990 metais pažadėjau sau, kad niekada nevartosiu alkoholio. Taip pat stebėjau, kiek žalos gali padaryti “saikingai geriančiojo” pavyzdys. Man nebuvo sunku tęsėti pažadą. Alkoholikai negali gerti saikingai. Jie paprasčiausiai neturėtų gerti. Nė lašo. Turiu gausybę draugų krikščionių, kurie yra alkoholikai. Kelias, kurį diktuoja mano sąžinė, yra paprasčiausiai pasakyti: “Klausyk. Mesk gerti. Visiškai. Aš negeriu; nė lašo. Nedarau to ir už tavo nugaros, kai tu nematai, kai pietauju pakelės kavinėje, ar kai stiuardesė nešioja vyną lėktuve. Prisiekiu tau, kad aš negeriu. Aš suprantu tave. Todėl niekada nesvarstyk, kad gali “saikingai” gerti, nes aš taip darau. Aš to nedarau.” Tai mano asmeninis požiūris į Pauliaus žodžius, kurie sako nedaryti to, kas man atodo priimtina, bet gali parklupdyti kitus. Jo samprotavimai laiškuose Romiečiams ir Korintiečiams veda prie išvados, kad mes neturėtume daryti nieko, kas galėtų paskatinti tikintįjį grįžti prie praeities nuodėmingų įpročių. Pirmame amžiuje tai buvo stabų garbinimas. Mums, ar bent man, gyvenančiam Rytų Europoje, tai alkoholis. Taigi geriau nedaryti nieko, kas paskatintų tikintįjį, “dėl kurio mirė Kristus”, pasukti atgal. Taip pat mano požiūris į Senojo Testamento įsakymą nestatyti kliūčių prieš akląjį, būtų nedaryti nieko, kas vestų kitą į nuopolį. Reikia “gerumo…nuoširdžios meilės”, kad “niekam jokiu atžvilgiu neduotume akstino nupulti” (2Kor.6:3). Net mano vestuvėse aš buvau vienintelis neragavęs alkoholio – netgi nė gurkšnelio iškilmių proga. Visiškai nenoriu pasipuikuoti šitai sakydamas. Man tai nebuvo jokia auka. Nesiginčysiu dėl visiškos abstinencijos, nos tai ir yra mano asmeninis nusistatymas (3). Pasakoju jums apie tai, nes žinau, kad daugelis mano alkoholio užgautų draugų ir jų šeimos skaitys šiuos žodžius, o taip pat ir kiti. Noriu jums priminti, kokia yra mano pozicija. Tačiau ši apybraiža yra labiau orientuota į alkoholikų šeimas ir jų draugus, nei į pačius alkoholikus. Norėčiau, kad suprastumėte, kad aš mačiau, aš mačiau… jūsų skausmą. Ir kaip ir jums man rūpi, dėl to aš visiškai neragavau alkoholio 14 metų (neskaitant vyno duonos laužymo metu), ir paruošiau šią apybraižą karštai melsdamasis.
Riga, Latvija
Turinys
1. Supraskime Akoholiką
1.1 Įvadas
1.2 Neigimas
Gilesnis Tyrimas: Tikėjimo, Kad Dievas Viską Žino Ir Mato, Prasmė
1.3 Kai Kurie Medicininiai Faktai
Gilesnis Tyrimas: Tikėjimo, Kad Dievas Sukūrė Žmones, Prasmė
1.4 Kaltė
1.5 Nuodėmės Ir Pagundos Prigimtis
2. Supraskite Jūsų Atsaką
2.1 Įvadas
2.2 Neigimas
2.3 Padėti Ar Suteikti Dar Vieną Šansą
2.4 Atsiribojimas
2.5 Kantrumas Ir Atlaidumas
Gilesnis Tyrimas: Atgaila Ir Atleidimas
3. Biblijos Atsakymas
3.1 Įvadas
3.2 Aiškumas Ir Tikrumas
Gilesnis Tyrimas::Tiesa: Biblinė Analizė
3.3 Atgaila
3.4 Naujas Gyvenimas
4. Po Pergalės
5. Išvados
Priedas 1: Dvylika Žingsnių
Priedas 2: Keletas “Brolių Kristuje” Šaltinių
1. Supraskime Alkoholiką
1.1 Įvadas
Mes per dažnai akcentuojame problemos simptomus. Jūsų žmona geria. Vaikai lieka neprižiūrėti, turite finansinių problemų – tai suvaržymas. Ji teikia pirmenybę buteliui, o ne jums ar kam kitam… Kad išgelbėtų ją, vyras turi pasistengti suprasti ją. Nebūtina suprasti, kodėl ji yra alkoholikė - tai neįkandama geriausiems psichoterapeutams, o ir Šventasis Raštas nedaug ką pasako šiuo klausimu. Bet labiau suprasti, kas su ja kaip su alkoholike vyksta.
1.2 Neigimas
Neigimas yra raktas į alkoholizmą. Tai vienintelė liga, kuria susirgę jūs neprisipažįstate. Laikui bėgant alkoholikas grimzta į protiško, fiziško ir moralinio nuosmūkio liūną. Paprastai pirmiausiai prarandamas sąžiningumas. Procesas prasideda nuo mažyčių melų, kuriais alkoholikas apgaudinėja patį save:
Išgėriau tik dvi taureles… Jau visa savaitė kaip neturėjau nė lašo burnoje…Aš geriu mažiau nei…(Petras, Tomas, Sergejus, Svetlana, Marytė…)
Tai palaipsniui veda prie aplinkinių apgaudinėjimo. Bet koks bandymas užsiminti apie problemą alkoholiko atmetamas arba nukreipiamas kita linkme. Nuodėmė nepripažįstama. Taigi mes tuoj pat susiduriame su moraline problema. Šitame kontekste melas yra nuodėmė. Puikiai žinome iš Švento Rašto, širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi (Jer.17:9).
Kalbėdamiesi patys su savimi, mes apgaudinėjame ir vedame save į nuodėmę. Mes retai maištaujame prieš Dievą ir Jo kelius, mūsų samprotavimai – tai labiau savo veiksmų pateisinimas. Įtikinėjame save, kad mūsų atvejis ypatingas, kad tokiu atveju mūsų elgesys pateisinamas. Taigi alkoholizmas prasideda nuo savęs, Dievo ir galiausiai aplinkinių apgaudinėjimo. Alkoholikas įpranta prie tokio gyvenimo būdo, iš dalies todėl kad artimieji paremia jo melų voratinklį. Jie meluoja apie jo gėrimą, uždangsto ir randa pateisinimus. Nesamoningai alkoholikas susikuria paramos tinklą, kurio dėka jis tęsia girtuokliavimą. Tai nereiškia, kad jo artimieji kalti. Jie pakliuvo į varlės sindromo pinkles – įmesta į verdantį vandenį varlė tuoj pat iššoks iš jo. Bet jei alkoholikas paklius į drungną vandenį, ir temperatūra palaipsniui kils, jis pasiliks verdančiame vandenyje, net jei tai žudo jį. Ar ją. Ką turėtų suprasti blaivūs alkoholiko paramos grupės nariai, tai kad tokia situacija egzistuoja. Realybė turi būti pripažinta, jei norima padėti sugrąžinti alkoholiką į normalų ar į Dievo numatytą gyvenimą. Deja alkoholizmo ligos šaknys yra tame, kad ji smarkiai priešinasi realybės kišimuisi į jų asmeninį suvokimą. Alkoholikas koncentruoja dėmesį smulkmenų atžvilgiu - “Buvau apkaltintas, bet aš nevalgiau vaikų maisto… prisiekiu… šiuo metu tu turi šiek tiek pinigų piniginėje… aš gėriau alų, o ne degtinę…“ Bet tai tik būdas išvegti pamatyti tikrą vaizdą ir pabėgti nuo realybės. Plačiaja frazės prasme “tiesos supratimas“ ir yra vaistas. Alkoholizmas – tai asmenybės žlugimas, jo gydymas – asmenybės pertvarkymas, turint Dievo atvaizdą kaip pavyzdį.
Ligai progresuojant, progresuoja apgavystės, vis daugiau žmonių įtraukiama į melo voratinklį. Dėl to alkoholizmas yra rimta nuodėmė Biblijoje. Neteisybė ir apgavystė yra visiškai piešinga tam, ko Dievas ieško mumyse. Jis kiaurai permato mus, ir jei mes tuo tikime, turime būti permatomi prieš Jį. Alkoholikas visada planuoja, kur gauti pinigų ir alkoholio, kokiu laiku ir kur pasigerti. Apgavysės paslepia jo planus. Po to reikia dar daugiau melo, kad apgavysės būtų įtikinamos. Toks gyvenimo būdas veda į pastovų melavimą net apie tai, apie ką visai nebūtina meluoti - tai tampa privaloma. Būtent šis periferinis elgesys turi būti pastebėtas, norint išgydyti alkoholiką. Tai nėra tik tiesioginio alkoholio vartojimo sustabdymas.
Klasikinė klaida – išgauti iš alkoholiko pasižadėjimą, kad jis daugiau niekada negers. Visa alkoholizmo esmė – savęs apgaudinėjimas, melagystės, pasikartojančios nesėkmės. Dalis problemos yra ta, kad alkoholikas netęsi panašių pažadų. Kol jis neįsisamonina neigimo stadijos. Neištęsėto pažado pasekmė – penimas alkoholiko kaltės jausmas ir gilinama savęs neapykanta. O tai juk ir yra pagrindinės priežastys, kodėl jis ar ji pradėjo gerti. Tai tik prątęsia problemą.
Sunku paaiškinti, “kodėl” žmonės pradeda gerti. Motyvai painūs. Nors paprastai mums geriau sekasi spręsti problemas, jei žinome, “kodėl” kažkas atsitiko. Alkoholizmo “paslaptingumas” – vienas iš supratimą apsunkinančių faktorių. Gali prireikti atkreipti alkoholiko dėmesį į tai. Pamiršk “kodėl”. Realybė yra ta, kad alkoholikas yra alkoholikas. Pripažinęs nepaaiškinamumo faktorių alkoholikas metasi prie tikėjimo į Dievą, į miglotą “aukštesnę jėgą“, apie kurią kalba Anoniminiai Alkoholikai jų “12 žingsnių”. Alkoholizmo paslaptingumas verčia žmogų kreiptis į Dievą; turi būti susitaikyta su nepaaiškinamumu. Dėl to ateistinių pažiūrų psichiatras Karlas Jungas prisipažino negalįs gydyti alkoholizmo. Tai nepasiekiama gydymu ir psichologija. Patirtis, kovojant su nuodėme/liga, moko, kad iš tikrųjų “ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti“ (Jer.10:23). Tai taip pat paaiškina, kodėl net netikintys alkoholikai gali būti imlūs dvasiniams pergyvenimams. Ką mes turime dayti? Pažaboti Dievo tiesą, stengiantis padėti šiems kovojantiems vyrams ir moterims išsikapstyti iš liūno, paaiškinant jiems, kad Dievas ir Jo tiesa gali padėti išpainioti sujauktą sąmonę.
Pabaigai prisiminkite, kad alkoholizmas nežino ribų. Jis paveikė kaip Rusijos prezidentą, taip ir valstietį (ir visus kitus visuomenės sluoksnius tame tarpe). Egzistuoja stereotipas, kad vyrai yra labiau linkę vartoti alkoholį nei moterys. Tačiau net Rusijoje situacija keičiasi. JAV grubiai tariant 50 % alkoholikų yra moterys. Buvo pastebėta, kad moterys alkoholikės susiduria su didesne socialine gėda nei vyrai, dėl ko joms sunkiau išsikapstyti iš “neigimo” stadijos. Jų šeimos turi būti jautrios šiam faktoriui.
Tikėjimo, Kad Dievas Viską Mato Ir Žino, Prasmė
Jobas tai žinojo, skaitome tokį jo komentarą, kad neįmanoma, pvz., jam geisti moters, jei jis tikrai tiki (ką jis ir norėjo pabrėžti), kad Dievas yra visažinis. “Kodėl turėčiau gašliai žvelgti į mergelę (ką jo draugai įtarė jį darant)?.. Nejau Dievas nemato mano kelio ir neskaičiuoja visų mano žingsnių?” (Job.31:4). Panašiai Dievas turėjo priminti Izraeliui: “Ar gali pasislėpti žmogus pakampyje, kad aš jo nematyčiau? – tai Viešpaties žodis. – Argi aš ne tas, kurio pilnas ir dangus, ir žemė?” (Jer.23:24). Kontekstas apeliuoja į žmones, kad jie liautųsi nuodėmiavę. Turime stengtis, kad būtume verti įžengti į Dievo Karalystę, juk Dievas žino absoliučiai kiekvieną mūsų mintį ir poelgį, už kuriuos galiausiai mus teis (Hbr.4:11-13). Jei trumpai, tai Kalno Pamokslas iš esmės rodo mums, kaip turime gyventi, turint omenyje, kad Dievas viską mato ir žino. Mūsų veiksmai atspindi mūsų mintis; tačiau dažnai mes manome, kad sugebėjimas neparodyti tikrąjį veidą savo veiksmais yra mažesnė nesėkmė. Bet visgi Dievas mato mūsų mintis ateityje. Šito supratimas padės išvengti didžiausio pavojaus religiniame gyvenime: iš išorės atrodyti dvasiškai, kai viduje esame mirę. Brolis Fred Barling komentavo: “Dievas myli žmogų, kuris yra visiškai nuoširdus; kuriame “išorinis” ir “vidinis” asmuo yra vienas ir tas pats; kurio vyraujantis įsitikinimas yra “Tu, Dieve, matai mane”. Pastebėkite, kaip Viešpats Jėzus pradeda kiekvieną Savo laišką bažnyčioms – pastraipa “Aš žinau…” Jo visa ko žinojimas apie Jo žmones turėtų paskatinti atitinkamam elgesiui. Jėzaus kritika šių bažnyčių atžvilgiu reiškia, kad jie neįvertino to fakto, jog Jis žino apie juos ir jų įpročius. Ona galvojo apie Dievo visažiniškumą. To išdava yra jos įspėjimas Peninai, kad pastaroji nebūtų išdidi ir nekalbėtų įžūliai su ja, nes: “Liaukitės įžūliai kalbėję, teneišeina iš jūsų lūpų įžūlus žodis. Juk Viešpats yra visa žinantis Dievas, - jis nulemia veiksmus” čia ir dabar, nes Jis mato ir žino apie viską (1Sam.2:3).
Hebrajų kalba aiškiai nusako Dievo kelių prigimties aspektus. Įprastas hebrajų kalboje žodis “matyti”, taip pat reiškia ir “parūpinti”, ypač kai naudojamas apie Dievo “matymą”. Abraomas guodė Izaoką sakydamas, kad “Dievas pats parūpins (anglų kalboje “pamatys”) avį” (Pr.22:8). Vertėjai išverčia “Jehovah-Jireh” kaip reiškiantį “Dievas pamatys sau arba parūpins” (Pr.22:14). Tas pats žodis naudojamas, kai Saulius prašo savo dvariškių “rasti” jam žmogų (1Sam.16:17). Hagara sakydama “Tu esi matymo Dievas” (Pr.16:13), reiškė dėkingumą už jos aprūpinimą. Praktiškai tai reiškia, kad jei Dievas viską mato ir žino, tai Jis gali ir Jis aprūpins mus, susiklosčius gyvenimo aplinkybėms; nes Jis viską mato ir žino.
Jei Dievas viską mato ir žino, tai mes melsdamiesi ir apmastydami turėtumėme atverti savo gyvenimą prieš Jį. Jeremijas “patikėjo savo reikalą” Viešpačiui, nes žinojo, kad Dievas “ištiria jausmus ir širdį” (Jer.11:20). Gal dėl to tokie žmonės kaip Jeremijas buvo “gruboki” su Dievu; ką jie jautė Dievui, apie tai ir kalbėjo su Juo. Jie žinojo, kad Dievas permato jų mintis… nebuvo ir nėra prasmės gražbyliauti maldoje, jei širdyje sunkiai valdaisi. Psalmių rašytojai kalbasi su Dievu kur kas “grubiau” negu mes. Jie išlieja savo jausmus, pyktį ir nusivylimą priešais, savo nesugebėjimą suprasti Dievo veiksmus. Atrodo, kad jie visiškai nesivaržo Dievo; kalbasi su Juo, lyg jis būtų jų draugas ar pažįstamas. Dovydas maldauja Dievą “gink mano bylą” (Ps.35:23), jis prieštarauja, sakydamas esąs teisus, ir kaip jis nekantrauja sulaukti Dievo teismo. Taip pat elgiasi ir pranašai, kartais komentuodami ką tik ištartą pranašystę. Vienas iš Dovydo pergyvenimų buvo “Prakeik šituos žmones!” Jis išlieja savo nirtulį Dievui ir prašo, kad pastarasis prakeiktų juos. Kai mes kaip ir Dovydas jaučiamės, kad mūsų priešai neteisūs, galime:
1. Ieškoti būdų kaip atkeršyti. Bet tai nėra bibliškai leistinas atsakas.
2. Neigti skausmo ir pykčio jausmus. Deja jie vienaip ar kitaip iškyla į paviršių. Ir taip mes prisijungiame prie gausybės įžeistų žmonių, kurie įvairiai išlieja pyktį ant kitų.
3. Arba mes galime sekti Dovydo pavyzdžiu. Pateikti šituos jausmus, jų nepagrąžinant, pačiam Dievui. Išlieti juos visus maldoje ir leisti Dievui išspręsti problemą. Tarp kitko, tai atitinka moderniosios psichiatrijos išvadas – negalime panaikinti savo jausmų, todėl privalome juos išreikšti atitinkamu būdu.
Pastaroji pastraipa rodo, kaip aš suprantu prakeiksmų pilnas Psalmes. Dievui šios žmogiškų jausmų bangos buvo kaip maldos. 137 Psalmės rašytojas perpildytas pykčio savo priešų atžvilgiu. Jis sėdėjo piktas ir nusivylęs ant Babilono upės kranto, jo arfa kabėjo ant gluosnio šakos, Babelės kariai nugalėtojai šaipėsi iš jo. Jie bandė priversti jį padainuoti vieną iš šventyklos giesmių (“Pagiedokite mums Siono giesmių!” (Ps.137:3)). Įžeisto žmogaus mintys šokinėjo nuo vienos skriaudos prie kitos. Jis prisiminė atvejį, kai Edomiečiai nepadėjo savo broliams – Judo žmonėms, kai Babelė juos okupavo (Abd.11,12). Jie sukurstė Babelės kareivius sugriauti šventyklą, sakydami “Griaukite! Išgriaukite ją iš pamatų” (Ps.137:7). Pilnas pykčio ir pagiežos šis Žydas meldžiasi su ašaromis akyse, kai tik prisimena Sioną, “Dukterie Babilonija… Laimingi bus, kurie atmokės tau už mums padarytą piktą! Laimingi, kurie paims tavo mažylius ir tėkš į uolą!” (Ps.137:8-9). Dievas išgirdo šiuos piktus žodžius kaip maldą, tam tikra prasme jie bus išpildyti. Šie žodžiai cituojami Apr. 18:8,21ir taikomi nusakyti, kas galų gale nutiks Babelei. Kristui sugrįžus jos dvasiniai vaikai bus sudaužyti į akmenį, minimą Danieliaus 2:44. Jis suskaldys į šukes Babelės vestus žmones, kurie Jam priešinosi.
Dėl to šios Psalmės yra iššūkis mums. Jos parodo, kaip prieš daugelį metų mūsų broliai išliejo savo sielą, pyktį, abejones ir baimes, džiaugsmą ir laimę… prieš Dievą, kuris girdi maldas, prieš Dievą, kuris aistringai sielojasi dėl mūsų, kuris pergyvena mūsų jausmus, kuris viską mato ir žino žmogaus širdyje,visa tai per Viešpatį Jėzų Kristų. Turime paklausti, ar mūsų maldos yra tokio lygio, ar mes nuslydome į vidutinybės liūną, tas pačias standartines frazes, tuos pačius senus žodžius ir temas… ir kas dar baisiau, ar gali taip būti, kad mes įsivaizduojame, jog Dievas mato ir girdi tik tuos žodžius, kuriuos mes sakome oficialioje maldoje, ir nepastebi mūsų kitų jausmų ir minčių? Žinodami, kad Jis mato ir žino viską, išliekime, kas yra mumyse prieš Jį. Pamatysime, kad tai yra nuostabi terapija kovojant su pykčiu ir pagieža.
Paulius du kartus užtikrina savo skaitytojus, kad jis sako tiesą, nes jis kalba Dievo akivaizdoje (2Kor.2:17, 12:19). Dievo buvimas visur per Jo Dvasią, Jo egzistavimas turėtų skatinti mus bent jau būti dorais. Teismo dieną pasmerktas Izraelis sužinos, kad Dievas girdėjo kiekvieną jų žodį; tačiau jei mes įsisamoninsime šį faktą dabar, dabar ir bus paveikta mūsų kalba (Ez.35:12). Šiais savo žodžiais ir būsime išteisinti. Dievo visažiniškumo supratimas leidžia mums žavėtis Jo jautrumu žmogiškam elgesiui. Iz.3:16 Jis net pastebėjo moterų kūno kalbą ir pasmerkė jų netinkamą eiseną. Štai kaip smulkmeniškai Jis stebi žmonių elgesį. Ona prašo Peninos nekalbėti išdidžiai, nes “Viešpats yra visažinantis Dievas, - jis nulemia veiksmus”, t.y. jie neteisiami tuoj pat, bet garantuotai bus ateityje (1Sam.2:3).
Kadangi Dievas mato ir žino absoliučiai viską, turime įsisamoninti, kad Jis supranta neišsakytas mūsų žodžių reikšmes. Jobo atgailos žodžiai Job.40:5 Dievo traktuojami, lyg Jobas tikslingai pasmerkia Dievą, nes tikriausiai jie buvo pasakyti, norint paslėpti Jobo vidinius jausmus apie Dievo neteisingumą jo atžvilgiu (Job.40:8). Kai Jobas panaudoja tuos pačius žodžius Job.42:6, Dievas priima juos. Dievo sugebėjimas matyti esmę turėtų paveikti ne tik mūsų žodžius, bet sąlygoti mūsų atvirumą.
Dviprasmiškumas hebrajų tekste Iz.44:21 tikriausiai yra tikslingas: “Nepamiršiu niekada tavęs, Izraeli!”, kitame vertime skamba kaip “tu napamiršk manęs”. Faktas, kad Dievas niekada nepamiršta mūsų, turėtų įkvėpti mus nepamiršti Jo kasdienėje rutinoje. Įsivaizduoti, kad Dievas nemato visų mūsų poelgių, reiškia tikslingai paneigti Jo egzistavimą. Babelė kaip tik taip ir elgėsi, nes štai kokie jos samprotavimai: “Niekas manęs nemato…Aš ir niekas kitas” (Iz.47:10). Jie pertvarkė Dievo kalbą sau patogiu būdu, elgėsi lyg būtų Dievu, nes galvojo, kad jų poelgių nemato jokia aukštesnė jėga. Visi mes turime šią blogą ir atgrasią tendenciją.
1.3 Kai Kurie Medicininiai Faktai
Alkoholizmas yra neišvengiamas kritimas žemyn, kaip ir nuolaidžiavimas bet kokiai nuodėmei. Tai tampa savęs sunaikinimu fiziškai. Kepenys metabolizuoja alkoholį. Ilgalaikis piktnaudžiavimas dideliais jo kiekiais sąlygoja kepenų cirozę – jos pasidengia randais ir padidėja. Silpna alkoholiko sveikata veda į gilesnę depresiją ir beviltiškumą, o tai savo ruožtu – į tolesnį gėrimą. Alkoholis patenka tiesiogiai į kraujo srovę ir yra nunešamas į smegenis, kur betarpiškai paveikia galvos smegenų žievę. Pastaroji atsakinga už atmintį, sąžinę ir sprendimus. Tuoj pat galime pastebėti moralinę problemą alkoholizme bei girtumo būsenoje. Alkoholis yra raminamasis vaistas, todėl turime žinoti, kad jis sukuria gausybę kitų problemų alkoholiko, vartojančio svaigalus reguliariai ir dideliais kiekiais, gyvenime. Kadangi tai yra raminamasis vaistas, alkoholikas turės seksualinių problemų – gali sąlygoti impotenciją ir būti kliūtimi pasiekiant orgazmą. Alkoholio pažeistos kepenys sukelia hormoninius pakitimus. Kepenys nebesuskaldo testosterono taip, kaip turėtų, o tai gali sumažinti vyriškų hormonų kiekį 50 procentų. Moterų atveju pakenktos kepenys sąlygoja nesugebėjimą adekvačiai paversti estrogeną į estradiolį, kas kenkia makšties gleivių susidarymui ir menstruacijų ciklui. Kartais alkoholikas gali būti fiziškai ar žodiškai nesuvaldomas ir žiaurus, o būdamas blaivus jis niekada taip nesielgtų. Alkoholis tirpus vandenyje ir riebaluose, dėl to jis gali lengvai pakenkti nervinėms ląstelėms. Alkoholio sukeltas padarinys – žiaurus elgesys reiškia suardytas šeimas ir santykius, dažnai nepataisomai. Pinigų problema tampa ginčų objektu. Alkoholikas išleidžia dideles pinigų sumas svaigalams ir rizikuoja prarasti darbą. Ši baimė dominuoja vyro alkoholiko šeimoje. Alkoholikas pateisina girtuokliavimą, kaltindamas šeimą ir draugus, galų gale bando jų išvengti. “Kadangi alkoholyje yra tuščios kalorijos, žmogus jaučiasi sušilęs ir sotus, dėl to atsisako normalaus maisto. Bloga mityba tampa įpročiu.” (4) Sveikata blogėja. Reguliarūs ir maistingi patiekalai – vienas iš būdų padėti jam ar jai.
Mes vis kartosime, kad alkoholizmas yra didžiaja dalimi proto liga. Ta prasme, kad alkoholikas tęsia gėrimą, nes jis protiškai užsiprogramavęs. Dėl to gydymas susijęs su dvasios/proto dalykais. Alkoholikas negali pasikliauti savimi, savo mintimis, jausmais ar geriausiais ketinimais. Jis įtikina save, kad išgers tik vieną taurelę, tačiau pastoviai pasigeria. Alkoholio troškimas ir būtinybė išgyventi kaip aktyviam alkoholikui paverčia juos absoliučiais egocentrikais. Kiti žmonės tampa tiktai manipuliuojamais objektais savo tikslui pasiekti. Jų protas įtikina, kad ši liga turi tęstis bet kokia kaina. Keistas dalykas yra tai, kad mūsų kultūra išaukštino savęs garbinimą; biznio sandėrio sudarymas apgaudinėjant yra laikomas išradingu dalyku; maisto, rūbų, materialinių gėrybių perteklius yra matomas kaip sėkmės ženklas. Pinigų manija, darboholizmas tapo dalimi nuostabaus kapitalisto sapno. Pasikliauti aukštesne jėga, žinant kad mes patys nesugebame… traktuojama kaip silpnybė. Tačiau apgavystės, savimyla, iššaukiantis elgesys ir pan. taip pat yra ir alkoholizmo sudedamoji dalis. Nugalėti alkoholizmą reiškia ne tik liautis vartoti alkoholį, bet ir pasukti priešingai visuomenėms normoms. Jėzaus mokymas, jei suprastas teisingai, yra radikalus bei nukreiptas prieš visuomenės normas elgesys. Vėlgi tai galėtų būti labai svarbiu faktoriu, kaip “Evangelijos tiesa” galėtų padėti nugalėti alkoholizmą.
Atlikus alkoholikų apklausą, kodėl jie padarė ką padarė, nuoširdus atsakymas būtų “net nežinau, kas atsitiko”. Kai šeima priremia jį ar ją prie sienos klausimais “Ar tu kvailas?.. ar tau nerūpi?.. Kodėl negali atsisakyti?..”, jie supranta tikrąją situaciją, bet protas liepia apgaudinėti ir neigti. Kuo toliau tuo labiau jie atitolsta nuo artimųjų, pvz., savo vaikų. Jie tampa apsėsti mintimis, kur gauti ir kaip daugiau suvartoti alkoholio. Nukenčia jų tarnyba; jie gali prarasti darbą ir šeimą. Ir taip duobė gilėja. Jų asmenybė žlugdoma, kaip ir jų kūnas. Tačiau tai visiškai netenka svarbos, nes jie išsiugdo ypatingai žemą savęs vertinimą. Kai jie galiausiai nustoja neigti ir įsisamonina, kas su jais vyksta, Biblijos tiesa ape žmogaus vertę turi būti panaudota kaip autoritetingas šaltinis paveikti alkoholiką.
Tikrinant alkoholiko kraują, jame nerandama jokių ligos faktorių, kaip kad pvz. randama kitų, piktnaudžiaujančių narkotikais, kraujuje. Tačiau kaip su bet kuriuo vaistu, kuo daugiau alkoholio suvartojama, tuo labiau kūnas tampa tolerantišku jam, ir vis daugiau alkoholio reikia, norint pasiekti trokštamus ramybės, atsipalaidavimo, teigiamų emocijų ir t.t. efektus. Dėl to visai nebūtina girtis, kad “aš galiu išgerti daug alaus butelių, ir tai manęs neveikia”. Taip kalbantis ir yra vienas su problema, greitai besiritantis į tragišką ir apgailėtiną savęs sunaikinimą. Kūnui pastoviai absorbuojant alkoholį susiformuoja geismas jam, kuris turi būti patenkintas. Taip pat kaip ir su nuodėmiavimu. Kūnas pripranta prie pastovios alkoholio dozės. Gėrimas praranda socialinę reikšmę; alkoholikas pradeda išgėrinėti vienas. Galiausiai žmogus tampa visiškai priklausomu nuo alkoholio – būna dažniau pasigėręs nei blaivus. Kai narkomanai nutraukia daugumos narkotikų vartojimą, net heroino, simptomai būna sunkūs, bet dažniausiai negręsiantys gyvybei. Alkoholio atvejis kitoks. Užkietėjęs alkoholikas, staiga nutraukęs gėrimą, turi praeiti detoksikacijos ciklą ligoninėje, prižiūrint profesionaliems medikams. 8-24 % alkoholikų, staiga nutraukusių gėrimą, miršta (5). Jie nužudo save, norėdami gyventi. Aš paminėjau tai dėl to, kad nėra prasmės rėkti ant tokio asmens “Tuoj pat nustok gerti, daugiau nė lašo!!!” – ypač jei jie gyvena kaimo vietovėse, toli nuo medicinos centrų. Fiziškai sustabdyti įpratusį prie alkoholio žmogų negalima. Tai būtų tolygu žmogžudystei. Jei jūs rimtai ketinate priversti juos liautis gerti, turite užtikrinti profesionalią detoksikacijos pagalbą. Visiems “socialiai” geriantiems būtų ne pro šalį apsilankyti detoksikacijos palatoje. Ten pamatytumėte vyrus, kažkada laimingai vedusius ar buvusius sėkmingais biznieriais, dabar vos galinčius paeiti, nes jų kūnas dreba, jie turi pasiremti į sieną ar prisilaikyti turėklų. Arba šaukiančius balsu, nes jie pilni baimių. Moteris kankina fantazijos, jos verkia, įsitikinusios, kad kažkas ropoja po jų kūną. Tokių vaizdų pakaktų, kad jūs prisiektumėte niekada daugiau negerti, ir be abejonės niekada nesiūlyti alkoholio žmonėms, kurių priešistorės nežinote. Nedaug kuo galima padėti sustabdyti šitą traumą. Per ją reikia pereiti. To reikalauja išsivalymas nuo alkoholio. Tai nėra taip lengva, kaip reikalauti, kad alkoholikas tuoj pat ir visiems laikams mestų gerti. Jei jūsų užkietėjęs alkoholikas iš tikrųjų staigiai ir visiškai liovėsi gerti, pasekmės gali būt tokios alinančios ir dramatiškos, kad jūs greičiausiai labai išsigąstumėte ir norėtumėte būti šalia medikų. Jūs paprasčiausiai nežinotumėte kaip susitvarkyti. Būkite realistais, ko tikėtis iš alkoholiko. Ir ieškokite profesionalios pagalbos.
Buvo pastebėta, kad alkoholizmas paveldimas per šeimą. Tai gali būti panaudota alkoholiko kaip neteisingas pasiteisinimas, kodėl jis geria, kad jis tik nekalta auka. Savo prigimtimi alkoholizmo filosofija (o tai iš esmės yra proto liga) ieško pasiteisinimo. Taigi alkoholikui genetinis argumentas yra labai patogus. Rusai alkoholikai dažnai sako man, kad tai susiję su tuo, kas yra rusiškam kraujuje. Alkoholiko šeima turėtų pabrėžti, kad jie nėra alkoholikai; ir kad Dievas smarkiai nebaus už elgesį, kuris yra neišvengiamas. Nėra tokios sampratos kaip neišvengiamas nusidėjėlis. Mes nesame tik mechanizmai, kontroliuojami genų. Kiekvienas iš mūsų esame unikalūs Dievo kūriniai, kuriuose Jis pasieks Savo ypatingą šlovę. Ateistinis pasaulis neturi prasmės, tvarkos ar tikslo. Jei alkoholizmas yra bent kiek paveldimas genetiškai, žmonės turėtų sugebėti gerti ir niekada netapti alkoholikais. Iš tikrųjų tai netiesa. Šis pasaulis blankiai suvokia mūsų ryšį su kur kas didesniu Dievo planu, kuriame kiekvienas iš mūsų gali suvaidinti gyvybiškai svarbų ir nuostabų vaidmenį. Mes esame naujas kūrinys Kristuje (2Kor.5:17). Alkoholikui reikalingas naujas gyvenimas, “aukštesnė jėga”, kaip ją neapibrėžtai vadina Anoniminiai Alkoholikai. Tai galiausiai pasiekiama Kristuje. Todėl Paulius džiūgauja: “Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane” (Gal.2:20).
Tam tikra prasme esame išimti iš Adomo ir pakrikštyti į Kristų. Esame atskirti nuo “šio pasaulio karalystės” ir perkelti į “Dievo Sūnaus karalystę”. “Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, bet savo kūniškumo atsižadėjimu – Kristaus apipjaustymu” (Kol.2:11). Kristus apipjausto tikinčiojo “kūną”, šio proceso pradžia krikšte: “Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių. Taip pat ir jus, mirusius nusikaltimais ir kūno neapipjaustymu, jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus” (Kol.2:12-13). Gyventi alkoholiko gyvenimą reiškia kovoti prieš tai, ko Viešpats Jėzus ieško ir ketina įgyvendinti. Negalime patikti Dievui, jei tenkiname kūno užgaidas. Kūną “apipjaustė” Jėzus, pasiaukodamas ant kryžiaus. Mes asmeniškai tapatinamės su šiuos pasiekimu per krikštą. Tačiau Pauliaus žodžiai nereiškia, kad pasikartojantis, besitęsiantis nuodėmingas elgesys yra neišvengiamas ir negali būti išgydytas. Tikinčiam alkoholikui buvo atleistos nuodėmės, jam išspręsta alkoholizmo problema. Po krikšto privalome “laikyti save mirusiais nuodėmei” (Rom.6:11); o nuolatinis girtuokliavimas nepasiekia to. Tęsdamas girtuokliauti alkoholikas suardo draugystę, bet ne esminius santykius su Tėvu ir Sūnumi. Kartą tapęs Kristaus broliu, juo ir lieki visiems laikams, jei mums taip leista teisti. Dėl visų minėtų priežasčių aš širdingai rekomenduoju netikinčio alkoholiko šeimai mokyti jį ar ją šių dalykų – būtinai rasti laiko paaiškinti šiuos principus, jų ypatingumą. Tiesa, realaus Kristaus tikrovė, konkreti Karalystės Viltis, neklusnaus Izraelio Viltis… vien tik šiuose dalykuose yra galutinė “aukštesnė jėga”, galinti absoliučiai pakeisti gyvenimą. Dėl to aš asmeniškai nesu prieš atsivertusio alkoholiko krikštą. Jei jie pasiekė tą stadiją, kur jie pripažįsta savo problemas ir žūtbūtinai ieško Dievo malonės ir pagalbos, man atrodytų, kai tai yra labai svarbi jų išgijimo proceso dalis. Daugelis alkoholikų prisipažįsta galvoją apie Dievą, kai jiems ypatingai sunku. Beveik visi jie sako tikį į Dievą ir norį Juo pasitikėti. Tačiau jų mintyse Dievas nėra visagalis. Kas Jis toks, Jo tikroviška asmenybė – visa tai turėtų būti išaiškinta jiems. Jis nėra idėja, kultūrinė atgyvena, kuriai trūksta galios. Dievas yra realus. Jis yra ten. Jis aistringai domisi Savo vaikų gyvenimais ir likimais.
Tikėjimo, Kad Dievas Sukūrė Žmones, Prasmė
Mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą. Mūsų kūno struktūra įpareigoja atsiduoti Jo tikslui (Mat.22:19-21). Kas nešioja Dievo atvaizdą – t.y. mūsų kūnai – turi būti pašvęsti Jam. “Žinokite, kad Viešpats – Dievas. Jis mus sukūrė, ir mes priklausome jam” (Ps.100:3). Privalome priklausyti Jam, nes Jis yra mūsų kūrėjas. Taigi tai ne tik, kad mes tikime į sutvėrimą, o ne evoliuciją; tai kur kas daugiau, toks tikėjimas turi paskatinti pašvęsti gyvenimą kūrėjui. Dievas sutvėrė žmogų, panašų į Save, dėl to mes neturėtumėme keikti žmonių (Jok.3:9). Dėl tos priežasties turime elgtis su visais žmonėmis taip, lyg tai būtų pats Dievas. Neturėtumėme elgtis su kai kuriais žmonėmis, lyg jie būtų gyvūnai, pastarieji nesutverti panašiais į Dievą. Kadangi esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, mes neturėtumėme žudyti kitų žmonių (Pr.9:6). Jokūbas iš esmės kalba apie tą patį, sakydamas, kad jei mes esame panašūs į Dievą, neturėtumėme keikti kitų. Prakeikti žmogų – reiškia jį nužudyti. Tai Jokūbo užuominos iš Pradžios knygos prasmė. Paprasčiau sakant, žmogus turi gerbti kitą žmogų, nes mes visi esame sukurti panašūs į Dievą.
Ps.94:8,9 liepia kvailiams įsigyti išminties ir stebėti savo elgesį, nes “Nejau tas, kuris įdėjo ausis, negirdės? Nejau tas, kuris padarė akis, nematys?” Susimąstymas apie Dievą kaip apie mūsų asmeninį konstruktorių ir kūrėją leis mums suprasti, kad Jis viską mato ir žino. Šie paprasčiausi dėsniai įtaigiai susiderina ir skatina mus atitinkamai gyventi bei kalbėti, nes esame mūsų kūrėjo akivaizdoje. Atminkite, kad būtent Jobo svarstymai apie Dievo kūrybinę galią padėjo jam suprasti, kokia turi būti jo atgaila. Tai nėra pasyvus procesas. Todėl kad “Tavo rankos padarė mane ir sukūrė; (taigi) padėk man suvokti, kad reikia mokytis tavo įsakymų” (Ps.119:73). Dovydas suprato, kad jei jis sukurtas pagal fizinį Dievo atvaizdą, jo pareiga yra siekti augti dvasiškai pagal Dievo dorovinį atvaizdą. Taigi jis ieškojo stiprybės paklusti Dievo valiai.
Dažnai pamirštame, kad sutvėrimo pasekmė yra darbas, o ne nuodėmė. Tai Dievas numatė kaip mūsų bendravimo su Juo priemonę ir būdą, kuriuo galime pasiekti asmeninę laimę. Štai dėl ko alkoholio vartojimas yra klaidingas – jis įtraukia į tinginystę. Laisvo laiko ieškojimas, kad “atsipalaiduotume” su buteliu, tampa tikslu. O juk Dievas nuo pat sutvėrimo norėjo, kad jo kūrinija darbuotųsi.
Tiktai tie, kurie tiki, kad buvome sukurti Dievo ir mums buvo suteikta galimybė siekti amžino atpirkimo, gali iš tikrųjų suprasti žmonių vertę. Tiktai jie gali suvokti žmogiškų būtybių vertingumą. Mes nesame viena iš gyvūnų rūšių. Žmogaus gyvenimas yra stebuklas, kuris ir įkvepia mus padėti išgelbėti kitus žmones, skleidžiant Evangeliją. John Stott raiškiai komentavo: “Kai žmogiškos būtybės nuvertinamos, visuomenė ritasi žemyn. Moterys ir vaikai niekinami; ligoniai tampa nepatogumu, senyvi žmonės – našta; etninės mažumos diskriminuojamos, kapitalizmas parodo bjauriausią veidą; fabrikuose ir kasyklose išnaudojami darbininkai; žiauriai elgiamasi su nusikaltėliais kalėjimuose; opozicijos nuomonės užsmaugiamos; Belseną sugalvoja radikalūs dešinieji, o Gulagą – radikalūs kairieji; skeptikai paliekami likimo valiai; nėra laisvės, kilnumo ar nerūpestingo džiaugsmo; atrodo, kad gyvenimas nevertas gyventi, nes jame nelieka nieko žmogiško. Bet kai žmogiškos būtybės yra branginamos dėl jų vidinės vertės, viskas pasisuka kitaip: moterys ir vaikai gerbiami; ligoniais rūpinamasi, senyvi žmonės gali garbingai nugyventi likusį amžių; įsiklausoma į atskalūnų nuomonę; kaliniai reabilituojami, mažumos globojamos; darbininkams mokami padorūs atlyginimai, garantuojamos geros darbo sąlygos ir galimybė būti įmonės dalininkais; ir evangelija yra plačiai skleidžiama. Kodėl? Nes žmonės reikšmingi, nes kiekvienas vyras, moteris ar vaikas svarbus kaip žmogiška asmenybė, sukurta panaši į Dievą.
1.4 Kaltė
Kiekvieno alkoholiko gyvenimas – tai eilė nesėkmingų bandymų mesti gerti. Dažnai alkoholikai pereina per gydymo kursą dešimt ar daugiau kartų – ir dažnai gailimasi dėl kiekvieno užgėrimo, jie pasižada sau, kad tai nepasikartos. Tai sąlygoja gilų kaltės jausmą ir asmeninę nesėkmę. Daugelio alkoholikų sąžinė sako, kad jų elgesys yra neteisingas. “Brolių Kristuje”, turinčių šią problemą, atveju tai ypač skaudu. Konfliktas tarp jų tikėjimo ir elgesio tampa nepakenčiamu; tuomet girtumo būsena – lengva išeitis. Apklausa išaiškino, kad 48 % Baptistų bendruomenės narių vartoja alkoholinius gėrimus. Įdomu pastebėti, kad 18 % iš jų tapo alkoholikais. Tikriausiai to priežastis yra kaltė… nes jie jaučiasi kaltesni, kad vartoja alkoholį” (6).
Kaltė verčia alkoholiką jaustis purvinu ir bjauriu. Nesvarbu, kaip smarkiai alkoholikė moteris išsidažo, ji vis tiek žino, kad jos veidas išvargęs. Kaltė yra dalis baisaus nuopolio rato. Alkoholikas žino, kad jis/ji išniekino Dievo atvaizdą, pagal kurį buvo sukurti. Nesvarbu, ar jie tai gali išsakyti žodžiais, ar ne. Kažkur pasamonėje jie tai žino – ypač jei jie yra “Broliai Kristuje”.
1.5 Nuodėmės Ir Pagundos Prigimtis
Čia galime pasinaudoti išskirtiniu “Brolių Kristuje” supratimu apie velnią. Nėra drakono ar asmens, kurį pavadintume velniu, ir kuris yra atsakingas už mūsų gundymą. Nėra ir Angelo, nukritusio iš 99-o aukšto, kuris nutvertų jus silpnumo akimirką. Mes savyje turime pagundos šaltinį – savo sieloje, savo vaizduotėje, kaip Biblija sako – savo “širdyje”. Šis neteisingų pasiūlymų šaltinis yra tikrasis ir esminis “šėtonas” arba priešas. “Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti” (Mk.7:15) – būtų tai alkoholis ar heroinas. Nuodėmė gimsta viduje, “iš žmonių širdies” (Mk.7:21-23). Žmogaus protas yra arena būtinai dvasinei kovai.
Nuodėmė savo prigimtimi suveržia žmogaus gyvenimą. Kuo daugiau ji praktikuojama, tuo tvirtesni tampa jos varžtai. Turėjote patirti tai patys - kai pirmą kartą nusidedate, jūs esate šoke ir labai skubiai prašote Dievo atleidimo. Kitą kartą tai padarius, šokas ir sąžinės graužimas kur kas silpnesni. Jei vėl ir vėl, ir vėl tai pasikartoja, tai tampa įprastu dalyku, sąžinė atgrumba. Alkoholizmo ir narkomanijos atveju tai akivaizdu fiziškai. Narkomanui reikia vis daugiau ir daugiau svaigalų. Tai progresuojanti liga, kaip ir nuodėmė. Alkoholiko kūno metabolizmas pakinta, panašiai atgrumba ir jo dvasinė būsena, neigimu ir reikalavimu labiau patenkinti kūno užgaidas. Aš matau panašumą su homoseksualumu. Niekas negimsta ištvirkėliu. Tačiau praktikuodami šią nuodėmę reguliariai, homoseksualai suformuoja psichologiją, ir gali būti, kad įvyksta kai kurie fiziniai pakitimai, dėl ko jaučiamas “naturalus” potraukis tai pačiai lyčiai. Bet tai vis ta pati nuodėmė. Jiems reikalinga pagalba, akistata su Dievo žodžiu, kuri išgelbėtų juos nuo neigimo, ir mylinti parama, kuri paskatintų pasikeisti.
Alkoholizmas: Ar Tai Nuodėmės Veidas?
Gerai žinomas skendimas alkoholizmo liūne tikriausiai yra geras nuodėmės pavaizdavimas. Savo narių tarpe kiekviena visuomenė yra to liudininkė. Vynas simbolizuoja keletą dalykų. Paskutinėje Biblijos knygoje – tai aiškus blogio simbolis (Apr.14:8,10, 16:19, 17:2, 18:3). Alkoholikui jis “kerta kaip gyvatė ir gelia kaip angis” (Pat.23:29-32). Gyvatė vaizduoja blogį; o Solomonas sako, kad taip atrodo alkoholizmas. Gyvatės gudrybė atsiskleidžia alkoholiko sugebėjime manipuliuoti situacijomis, kad jis pasiektų savo girtuoklystės tikslus. Vynas ir girtumas naudojami kaip Dievo teismo priemonė (Jer.13:9-14, 48:26). Tai tikriausiai dėl to, kad girtuoklystė tampa bausme – žmogus fiziškai ir protiškai virsta alkoholiku, ir tai Dievo patvirtinimas jų nuodėmėje. Panašiai kaip su žmogumi, kuris žinodamas Biblijos tiesą, atsisako ją pripažinti, Dievas pasiunčia jam iliuziją, kad jis negalėtų rasti tikrojo kelio (2Tes.2:10).
Neteisingas Švento Rašto Citavimas
Viešpaties gundymo dykumoje aprašymas leidžia mums įsivaizduoti, kaip veikia žmogaus proto “šėtonas”. Mes netgi galime pacituoti sau Šventą Raštą, norėdami pateisinti nuodėmę. Diskusijose su krikščioniais alkoholikais galima išgirsti jų pačių prisipažinimą, kad buvo atvejų, kai jie neteisingai naudodavo Biblijos tekstus girtuokliavimui pateisinti. Jei jūs atsidurtumėte situacijoje, kur diskusija kryptų ta linkme, kad Biblija kalba teigiamai apie vyną, pastarieji teiginiai galėtų praversti:
- Bibliniais laikais alkoholiniai gėrimai turėjo skirtingą prasmę nei dabar. Distiliacijos technologijos buvo gana ribotos; nebuvo šaldymo, buvo naudojami akyti konteineriai su retai hermetiškais kamščiais, dėl ko oras pasiekdavo besifermentuojantį vyną. Stiprus alkoholis gali būti išdistiliuotas tik “anaerobinėmis” sąlygomis, t.y. kai skystis neturi jokio kontakto su oru. Buvo apskaičuota, kad alkoholio fermentacija pasiekdavo 10 % stiprumą, viskas, kas stipriau, virsdavo į actą. Dauguma alkoholinių gėrimų greičiausiai turėjo apie 2 % stiprumo (7). Dažnai vynai buvo gaminami užverdant “vyną” – iš kurio išgaruoja alkoholis. Juos praskiesdavo vandeniu, ko rezultate gaudavosi malonus gaivinantis gėrimas. Ir tik labai dideli kiekiai galėjo įtakoti piktnaudžiavimą jais. Taip pat nebuvo vyno pertekliaus – kai vyno pritrūko Kanoje, susidarė problematiška situacija, kur gauti daugiau. Vyno gamyba buvo amatininkų pramonė. Taigi nors vynai turėjo alkoholio laipsnių, jie pagrinde buvo labai silpni, palyginus su šiandieniniais 20 % svaigalais ar 40 % degtine.
- Kai kuriose Biblijos citatose vyno poveikis vartojamas kaip vaizdinys ar iliustracija/žodinis paveikslas; tačiau tai nepateisina girtuokliavimo.
- Ps.104:14, 15 aprašomi palaiminimai “vyno, kuris linksmina žmogaus širdį”. Ši citata ir kitos aplink ją nekalba apie vyno poveikį žmonių kūnams, bet greičiau apie emocines gero derliaus pasekmes.
2. Supraskite Jūsų Atsaką
2.1 Įvadas
Dažniausiai alkoholikas ar alkoholikė negali suprasti savęs, kaip ir tie, kurie į tai įtraukti. Jie yra supainioti alkoholizmo paslapties. Jie nesupranta, kas su jais vyksta, kodėl taip atsitiko, koks turėtų būti jų atsakas. Jų viduje vyksta kova, iškyla klausimas, ar tai tik ne jų asmeninė kaltė. Jie dažnai varžosi, ir tik kai kurie jaučiasi galį išsipasakoti. Reikalingas savęs supratimas, savęs pamatymas dalimi didesnio paveikslo… negu tik kaip moters, gyvenančios Savanorių prospekto 98 namo 42 bute… kurios vyras beviltiškas alkoholikas, nėra pinigų užmokėti už paslaugas šį mėnesį, nėra rūbų vaikams aprengti, kuri greit praras savo darbą, kurią vyras reguliariai muša ir ir ir ir… Ji turi pasižiūrėti į save iš šalies.
2.2 Neigimas
Pradėkime nuo istorijos. Gyveno kartą motina ir sūnus. Jie gyveno kambaryje su milžinišku drambliu. Dramblys buvo toks didelis, kad užėmė beveik visą kambario erdvę. Motina ir sūnus sunkiai prasisprausdavo tarp jo kojų. Suskambėjus telefonui, jie vos vos galėdavo susikalbėti ar išgirsti, ką sako balsas ragelyje, nes dramblys labai garsiai knarkdavo. Visus pinigus jie išleisdavo dramblio maistui. Jie bijodavo, kad vieną dieną dramblys atsistos visu ūgiu ir išstums lubas, o kaimynai įlūš į jų kambarį. Buvo sudėtinga pasikviesti svečius. Kartais dramblys miegodavo, tada viskas lyg ir buvo gerai. Metams bėgant, motina vis sakydavo sūnui: “šiukštu! Nedrįsk niekam pasakoti apie mūsų dramblį”. Jis entuziastingai sutikdavo ir niekam nepasakojo. Kai užsukdavo draugai, o dramblys miegodavo, berniukas uždangstydavo dramblį paklodėmis, norėdamas jį paslėpti, ir elgdavosi taip, lyg dramblio ir nebūtų. Jis ir jo mama tapo apsėsti baimės, kad kas nors sužinos apie dramblį ir pagalvos, kad jie abu išprotėję. Naktimis jie užtraukdavo užuolaidas, padėdavo telefono ragelį, jei dramblys knarkdavo. Rūpestis apie dramblį, baimė dėl jo galimų veiksmų užpildė jų gyvenimą nerimu. Kiekvienas jų sprendimas buvo įtakotas dramblio sukeltos baimės ir suvaržymo, kas gi atsitiks, jei kas nors sužinos apie jį. Bet visi žinojo, kad dramblys yra ten! Tačiau motina ir sūnus labai ilgai negalėjo to suprasti. Sunkiausiai jiems buvo suvokti akivaizdžiausią faktą – kad visi žinojo jų kambaryje besantį milžinišką dramblį! Tai labai panaši situacija į tai, kokiu gali tapti gyvenimas su alkoholiku. Niekas neturi žinoti. Tai turi būti slepiama. Alkoholiko manija paverčia šeimą aklais akivaizdžiai realybei ir iškraipo jų santykius su kitais. Alkoholiko dangstymas tampa dominuojančiu gyvenimuose tų, su kuriais ji ar jis gyvena. Tokia situacija negali ilgai tęstis. Ji žalinga visiems į ją įtrauktiems. Problemos prigimtis turėtų būti suprasta ir tikroviškai į ją sureaguota. Problemos sprendimo pradžia būtų pripažinimas, kad ten yra dramblys, didelis ir tikras, ir ne jūsų jėgoms su juo susitvarkyti.
2.3 Padėti Ar Suteikti Dar Vieną Šansą?
Alkoholikams reikalinga pagalba. Šiuo atveju tai reiškia padėti žmogui tokiu būdu, kuriuo jis sau negali pagelbėti. Daugelis gyvenančių su alkoholikais tampa apsėsti alkoholikais ir kaip ištverti tokį gyvenimą, lygiai kaip alkoholikai apsėsti girtuokliavimo. Jų “pagalba” gali lengvai virsti dar viena galimybe alkoholikui tęsti gėrimą.
Pastarieji klausimai turėtų padėti nustatyti skirtumą tarp pagalbos ir dar vieno šanso suteikimo alkoholikui:
1. Ar jūs kada nors sugalvojote pateisinimą alkoholikui apie jo savijautą, pvz., pranešdami darbdaviui, jog jis “susirgo”, meluodami apie jo ar jos simptomus?
2. Ar prisiėmėte dalį kaltės dėl jo/jos gėrimo ar elgesio?
3. Ar kada išvengėte pokalbio apie jo/jos gėrimą, baimindamiesi jo/jos atsako?
4. Ar laidavote už jį/ją, kad ištrauktumėte iš kalėjimo, ar užmokėjote jo/jos juridinius mokesčius?
5. Ar užmokėjote jo/jos sąskaitas, už kurias jie skolingi?
6. Ar skolinote jam/jai pinigų?
7. Ar bandėte gerti karu su juo/ja, tikėdamiesi sustiprinti santykius?
8. Ar suteikėte jam/jai “dar vieną šansą”, po to dar vieną ir dar vieną? Šiuo atveju jūsų patikimumas jo/jos akyse silpnėja.
9. Ar grasinote palikti jį/ją ar kitaip “atsiriboti” ir neįvykdėte grasinimų?
10. Ar užbaigėte darbą ar projektą, kurio nesugebėjo įvykdyti alkoholikas?
Galų gale toks požiūris suteikia galimybę alkoholikui tęsti gėrimą, vietoj to kad padėtų jam ar jai mesti gerti. Štai kodėl yra apskaičiuota, kad 90 % alkoholikų dirba ir gali būti įdarbinti (8). Jie toliau šlubčioja beviltiškoje, melagingoje egzistencijoje, apsaugoti šeimos ir draugų.
Meilė saugo; žinome tai iš 1Kor.13. Ir tikra meilė niekada nesieks pažeminti viešai. Iš kitos pusės chroniško alkoholizmo atveju nėra prasmės dangstyti. Kaip situacijoje su drambliu bute, apie kurią kalbėjome anksčiau, paslaptį ir taip visi žino. Jūs patys atsidursite priverstiniame melo voratinklyje, ir alkoholizmo liga paveiks jus. Mes pabrėžėme, kad pirmaujantis šios ligos požymis yra savęs apgaulė; didžioji ligos dalis yra mąstymas, kad jūs nesergate. Viešos melagystės ir alkoholiko savęs apgaudinėjimas galų gale taps ir dalimi jūsų mąstymo. Gyvendami Kristaus “tiesoje”mes negalime pastoviai meluoti ir apgaudinėti. Jūs turite priešpastatyti alkoholiką šiam paprastam faktui. Dievas kovojo su Izraelio nuodėme, atsiribodamas nuo jų – Jis turėjo leisti jiems atsitrenkti į dugną, nors tai ir užgavo juos. Smūgio sušvelninimu šito nepasieksite.Galų gale alkoholikas turi atsigręžti į save ir kūrėją. Vienas iš patarimų būtų palikti švelnų raštelį su paaiškinimu, kad jūs išėjote, ir praleisti naktį ne namuose, kai alkoholikas grįžta girtas. Tarp kitko reikėtų pastebėti, kad visi pritartų tam, jog žmonėms, kurie turi gyventi su alkoholikais, reikia nemažiau paramos. Jie apsėsti problemos kaip ir patys alkoholikai.
Dievas nuosekliai kovoja su Savo maištingais žmonėmis, bet tuo pačiu gali nelauktai pakeisti veiksmų planą su tikros malonės ir gailestingumo dvasia. Gyvenantys su alkoholikais dažnai yra nenuoseklūs ir keičia savo elgesį. Vieną akimirką jie šaukia ant alkoholiko, grasindami pradedant mirtimi ir baigiant skyrybomis; kitą akimirką jie su užuojauta gelbsti juos nuo girtuokliavimo pasekmių, užtardami prieš kitus ir t.t. Jie noriai išklauso dar vieno pasižadėjimo pasikeisti ir priima jį už tikrą pinigą, nežiūrint gausybės panašių neišpildytų pažadų. Dievo kova su pasikartojančia nuodėme yra kitokia. Galų gale Jis veikia ryžtingai. Turiu pabrėžti, kad dabar aš kalbu apie užkietėjusius alkoholikus, o ne apie atsitiktinį girtumą. Galiausiai Dievas su meile atsiriboja nuo užkietėjusio nusidėjėlio. Dabar tai ir aptarsime detaliau.
2.4 Atsiribojimas
Norint ištraukti alkoholiką iš neigimo būsenos ir vėliau padėti jam nugalėti problemą, reikalingas įsikišimas. Tokiu pačiu būdu kaip Dievas įsikišo į mūsų beviltiškus gyvenimus, kad atvestų pas Save. Kryžius palyginamas su Dievu, griausmingai nusileidžiančiu iš dangaus žemyn. Veiksmingas įsikišimas į alkoholiko gyvenimą dažnai reiškia atsiribojimą nuo jo. Tai darydami mes parodome tą pačią meilę, kaip kad Dievas parodė per kryžiaus auką. Jis nepaaukojo Savo Sūnaus apimtas pykčio, ar susierzinimo, ar kad mes įkyrėjome Jam iki gyvo kaulo. Jis pasiaukojamai viską pasvėrė. Ir tai yra pavyzdys “Brolių Kristuje” šeimoms, kurios turi atsiriboti nuo alkoholiko.
Alkoholizmas yra nuodėmė. Kalbėkime atvirai. Pastarųjų 100 metų laikotarpyje pasaulis aplink mus visaip stengėsi supaprastinti šitą faktą. Alkoholizmo samprata progresavo nuo nuodėmės iki psichologinės problemos, ligos, o paskutiniu metu (kai kuriems) iki protinio sutrikimo. Tai gali būti visi išvardinti dalykai, bet vis tiek tai yra nuodėmė, nesvarbu iki kokių psichologinių sutrikimų ji atvedė. Šito suvokimas padės krikščioniui alkoholikui pamatyti problemą perspektyvoje. Netikintis neturi tokios privilegijos. Kaip Dievas kovoja su įpročiu tapusia nuodėme? Jis turėjo pakankamai patirties santykiuose su Izraeliu, neklusnia ir neištikima tauta. Dar daugiau pergyvenimų jis turi su mumis. Aklai parsidavusį nuodėmei Izraelį prilygina alkoholikams – pasigėrę ir atbukę atsakomybei prieš Dievą. Kaip pasielgė Dievas? Jis neatsakė jiems: “Ką gi, Izraeli, tai galas mūsų draugystei, nenoriu turėti nieko bendro su jumis, eikite šalin ir niekada nesirodykite Man”. Ar Dievas atstūmė savo tautą? Jokiu būdu (Rom.11:1-2). Jam kilo noras viską sunaikinti ir pradėti iš naujo (Iš.33,34), bet Jis niekada taip nepasielgė. Pagal Ozėją, Dievas jautėsi kaip apgautas meilužis, vyras, vedęs moterį, kuriai patiko būti kekše. Todėl Jis sielvartavo dėl jų elgesio. Jis juos stipriai mylėjo. Jis pasiuntė Savo tarnus ir Savo Sūnų, kad susigrąžintų tautą (Mt.21:32-38). Nors ir žinojo, kad jie pasmerks Jo Sūnų myriop. Skelbdamas apie Tėvą Jėzus raudojo dėl Jeruzalės, nuoširdžiai norėdamas, kad jie grįžtų pas Tėvą: “Jeruzale, Jeruzale…” (Mt.23:37). Palaidūno sūnaus istorija pirmiausiai pasakoja apie Tėvą, kantriai laukiantį, kad neklusnus, išsibarstęs Pagoniškame pasaulyje Izraelis sugrįžtų pas Jį.
Kitas Biblijos liudijimas kalba apie Dievą, atsitraukiantį nuo Izraelio, atsiribojantį nuo žmonių. Jis taip elgėsi ne dėl to, kad bijojo, jog jie suterš Jį, ar dėl to kad jie suerzino ar apsunkino Jį. Jie nesiliovė trikdę Dievą, įžeisdami Jo Vardą tarp pagonių. Ir vis tiek Dievo meilė tautai iškelia Jį virš problemos. Jis aukoja Savo meilę gėdai padengti. Dievas niekada nepaliks Izraelio. Tai kodėl gi Jis šitaip atsiriboja nuo jų? Tik jų naudai. Pasižiūrėkite į Biblijos įrodymus:
- Dievas paliko Izraelį, norėdamas išvalyti žmones; tai buvo dalis ugnies, išpūsiančios iš jų nuodėgas (Ez.22:20-22). Jo atsiribojimas turėjo aiškų tikslą.
- Dievas paliko žydus, kad jų nuodėmės nuogumas būtų atskleistas – Pagoniško pasaulio akyse Jis daugiau neužtars jų (Ez.23:29).
- Izaijas naudoja faktą – Dievas paliko Izraelį – kaip pagrindą kreipimuisi į tautą, kad pastaroji grįžtų pas Dievą (Iz.2:5-6). Dievas pametė juos, kad jie galėtų grįžti pas Jį. Dievas visada norėjo susigrąžinti tautą.
- Dievas sako Izraeliui, kad Jis paliko juos, dėl to jie turi ieškoti Jo (Am.5:2,4).
- Dievas negrįš pas Savo tautą, pakolei jie nesupras, kad nelaimės ištiko juos, nes Dievas nebuvo su jais (Įst.32:17).
- 2Met.12:5,6 skaitome, kaip Dievas paliko Izraelį Šišako rankose; kaip tik šito pasekoje jie pakluso, ir Dievas grįžo į jų tarpą.
- Jis paliko Ezekiją, kad atskleistų pačiam Ezekijai, kas jo širdyje – Dievas tą jau žinojo, jam nereikėjo eksperimentuoti (2Met.32:31).
- Neh.9:28,31 naudoja tą patį hebrajišką žodį palikti/pamesti dviejose prasmėse. “Tu atidavei juos priešams į rankas… iš savo didelio gailestingumo jų nesunaikinai ir nepalikai”. Dievas paliko Izraelį, tačiau išgirdo jų verksmą ir grįžo pas juos; bet plačiąja prasme Jis neatsisakė jų dėl Savo gailestingumo ir malonės. Sionas jaučiasi Dievo užmirštas, bet galų gale supranta, kad tai netiesa (Iz.49:14). Atrodo, kad tik akimirksniui Dievas paliko ją (Iz.54:6,7).
Tikriausiai visa tai yra kaip šablonas mums. Siaubingai sudėtinga atsiriboti nuo alkoholiko ir turėti tokius pačius tyrus motyvus kaip Dievo. Nes jūs buvote įskaudinti, įžeisti, jumis buvo pasinaudota… bet būtent čia išbandoma tikra meilė ir dievobaimingumas. Mes negalime visiškai palikti šeimos narį alkoholiką. Bet mes galime atsiriboti/palikti jį tam tikram laiko tarpui. Dievas atsiribojo, turėdamas galvoje planą ir tikslą; tai nebuvo vien pyktis, susierzinimas ir pavargimas nuo žmogiškų silpnybių. Jei Dievas būtų tęsęs aktyvius santykius su Izraeliu per betikslį nuodėmės, teismo, miglotos atgailos, pažadų pasikeisti, atleidimo, nuodėmės, teismo… ciklą, tikrovės klausimai nebūtų išspręsti. Atsiribodamas nuo žmonių Dievas palieka juos vienus su savimi, kad jie suprastų situaciją ir nuoširdžiai atgailautų. Ko Dievas ir siekia. Tačiau atsiriboti sunku ir skausminga net pačiam Dievui.
Osijas aprašo Dievo širdies skausmą tokioje situacijoje. Aš manau, kad tai vieni iš stipriausių žodžių Biblijoje: “Efraimai, kaip galiu tave atmesti? Izraeli, kaip galiu tave apleisti? Negi galiu padaryti tave kaip Admą ar pasielgti su tavimi kaip su Ceboimais. Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau per stiprus! Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus; aš esu Šventasis tarp jūsų ir su pykčiu neteisiu” (Oz.11:8-9). Čia Visagalis Dievas kovoja su Savimi. Jis pažadėjo nubausti juos Savo degančiu įniršiu, sunaikinti juos Sodomos teismu, nes jie elgėsi blogiau net už pastaruosius. Bet Jis neleido Sau šitaip pasielgti. Nes jis mylėjo žmones. Arba dar: “Palikau savo Namus, atmečiau savo paveldą. Savo numylėtinę atidaviau jos priešams į rankas” (Jer.12:7, 2Kor.21:14, Ps.78:60). Pastebėkite, kad anksčiau Dievas pažadėjo (naudojamas tas pats hebrajiškas žodis) niekada nepalikti/nepamiršti Savo žmonių (1Sam.12:22, Ps.94:14). Bet Jis buvo priverstas taip pasielgti Izraelio tautos naudai. Nesijauskite pakliuvę į ankstesnių pažadų spąstus, kai alkoholizmas buvo pradinėje stadijoje, ir jūs norėjote paremti ir būti su juo/ja jų nuodėmėje. Bet savaime aišku, atsiribojimas turėtų būti paskutinė įmanoma priemonė.
Jums reikia atsiriboti nuo alkoholiko, galbūt net fiziškai paliekant jį. Nesvarbu, kaip smarkiai jūs pykstate ant žmogaus, vis vien bus labai skaudu tai įvykdyti. Dievas žino jūsų skausmą, Jis bus šalia jūsų. Jis pergyvena visa tai daug kartų Savo nepaklusnių vaikų atžvilgiu. Toks atsiribojimas būtinas jūsų pačių gerovei, kaip būtinas ir alkoholiko atgailai. Priešingu atveju jūs tapsite priklausomais, jūsų asmenybė bus sujaukta kito žmogaus silpnybe. Tai priešingybė nepriklausomam Dievo vaikui, augančiam tiesiai į viršų lyg palmė, pasodinta prie tekančio Dievo žodžio vandens (Ps.1:3). Bus sunku pademonstruoti tokį atsiribojimą. Būdai skirsis priklausomai nuo atskiro atvejo. Fizinis atsiribojimas nėra automatiškas ar būtinas kelias, nebent jei alkoholikas piktnaudžiauja jumis. Bandykite parodyti meilę, bet ne simpatiją, pastaroji tik paskatintų alkoholiką jo klaidingame kelyje. Niekada neatsiribokite dėl pykčio priežasčių, bet geriau dėl meilės. Paaiškinkite, ką jūs darote ir kodėl. Paaiškinkite, kad jūs daugiau neužtarsite alkoholiko, ieškodami pateisinimo kitų atžvilgiu, keisdami pasiteisinimus jo ar jos girtuokliavimo uždangstymui. Jūs neskatinsite gėrimo duodami pinigų, pirkdami alkoholį. Paaiškinkite, kad jūs stengiatės tarnauti Dievui kitais būdais, o ne tik būti įpainiotam į alkoholiko gyvenimą. Paguoskite juos, kad atsiribojimas nereiškia apleidimo. Jūs mylite juos. Dievas myli mus, ir mūsų nuodėmės niekada nepakeis mūsų vertės prieš Jį Kristuje. Jos greičiau paveiks mūsų praktinius santykius su Juo. Paaiškinkite alkoholikui, kad jūs stengiatės nuoširdžiai veikti, sekdami Biblijiniais principais, kaip kad Dievas elgėsi su Izraeliu. Užtikrinkite, kad atsiribodami jūs neteisiate jų. Pabrėžkite, kad jūs irgi turite įpročiu virtusių nuodėmių kitose gyvenimo sferose. Būkite atsargus ir neparodykite, kad jūs esate šventesnis nei jie, ar vertesnis prieš Dievą nei jie vien dėl to, kad jūsų nuodėmės nėra tokios atviros. Priminkite jiems citatą iš 1Tim.5:24, kuri sako, kad “kai kurių žmonių nusidėjimai esti žinomi pirma teismo, o kai kurių paaiškėja tik vėliau”. Nuoširdžiai galite pridurti, kad jūs telpate į antrąją kategoriją. Ir kad jus tai neramina.
Galų gale tai turi būti “Leisk vykti ir leisk Dievui”atvejis. Tačiau savaime aišku, kad tai nėra tas pats kaip bėgimas nuo problemos. Negalime pakeisti ar kontroliuoti kitų, nors visi kažką turime iš “Kristaus komplekso”, Dievo jėgos, dėl ko galvojame, kad pakeisti kitą žmogų yra pagal mūsų jėgas. Nejaukiai jaučiamės, jei nepasiseka to pasiekti. Tikra meilė “neieško sau naudos” (1Kor.13:5). Mūsų meilė alkoholikui turi būti tyra, tai ne dalis savimylos. Jėzaus pasitikėjimas savimi nepriklausė nuo Jam pritariančių žmonių kiekio. Jis turėjo dienotvarkę, bet nė karto ja neapsunkino kitų. Mūsų veikimo ribos turi būti griežtai apibrėžtos, kad mes netaptume priklausomais nuo girtuoklio, nebūtume apsėsti juo iki tokio laipsnio, kad tai žalotų mus pačius ir mūsų santykius su Dievu. Darbo jėgos tekamumas tarp alkoholikų patarėjų rodo, kad net profesionalams lengva parklupti. Galų gale mes galime garantuoti tik už savo atsaką įvairiose situacijose. Pasistenkite įvesti reguliarią rutiną namuose. Tai išeis į naudą ne tik į situaciją įveltiems vaikams, bet padės jums kontroliuoti prieš tai buvusią chaotišką namų tvarką. Nustatykite pastovų valgymo laiką. Kadien tuo pačiu laiku skaitykite Biblijos ištraukas. Tuo pačiu laiku eikite miegoti. Alkoholikas negalės sutrukdyti šių procesų vyksmui. Kelis kartus perskaitykite 37-ą psalmę. Pastebėkite, kiek kartų mums pakartojama “neapmaudaukite” bet kokiomis aplinkybėmis. Dėl to kad mes turime asmeninius santykius su Viešpačiu ir asmeninę amžino gyvenimo Karalystėje viltį. Nervinimasis yra vienas iš būdingiausių šeimų su alkoholikais požymių.
Vos tik alkoholikas išeis iš neigimo būsenos, jums atsivers gausybė realistiškų galimybių. Galima kreiptis į profesionalius patarėjus, kaip iš “Brolių Kristuje”, taip ir iš pasauliečių tarpo. Anoniminiai Alkoholikai turi daugybę filialų visame pasaulyje. Mano patarimas būtų be abejonės kreiptis į kvalifikuotą krikščionį patarėją, kuris vadovaujasi Biblija. Kai tk alkoholikas išreiškia norą priimti pagalbą, su Dievo palaiminimu “liga” gali būti išgydyta! Tik 15 % Amerikos alkoholikų savo valia eina gydytis. Daugumą ten atveda kiti, kuriems ne tas pats.
2.5 Kantrumas Ir Atlaidumas
Nėra greitų vaistų nuo alkoholizmo. Nesitikėkite žaibiškų rezultatų. Tai savaime yra iššūkis mūsų tikėjimui į Dievą. Brolis John Thomas mėgdavo sakyti, kad Dievas atrodo žmonėms kaip “niekur neskubantis”. “Būk kantrus ir lauk Viešpaties” (Ps.37:7), taip sakė Dovydas. Tai turėtų būti įmanoma pasiekti bet kokioje situacijoje. Alkoholikams reikalinga vieta, kur jie galėtų sugrįžti ir nesijaustų sugėdinti suklupus, kad galėtų pradėti viską iš naujo. Tokia “vieta” galėtų būti virtuvės stalas ir pasikalbėjimai su dukra ar žmona. Bet ši “vieta” negali būti ten, kur nesėkmė užslepiama ar kur tikra jų elgesio vertė sumenkinama. Gėda ir kaltė pakiš koją ir užtvirtins alkoholiką situacijoje. Ši “vieta” būtinai turi būti vilties, pasitikėjimo ir nuoširdumo oazė. Jokiu būdu negalima sugriauti alkoholiko pasitikėjimo, skleidžiant paskalas apie jį, ypač nusivylimo periodais. Šios virtuvinės konferencijos, ar kas tai bebūtų ir kur tai bebūtų, turi būti tikrove, kur alkoholikas nebūtų sugėdintas, kai jis ieško drąsos pasižiūrėti į save ir išspręsti problemą. Jiems reikalingas tikslus grįžtamasis ryšys, kad jie galėtų susidaryti paveikslą tikrovių, kurių jie stengėsi išvengti. Jie turi išgirsti iš jūsų, kad jų žodžiai, principai ir veiksmai absoliučiai prieštarauja vienas kitam.
Malda yra veiksminga. Ji iš tikrųjų keičia įvykius. Dievas nori padėti asmeniui, už kurį meldžiasi kiti. Dievas išgydė suparalyžuotą žmogų, kai išvydo jo draugų tikėjimą (Mk.2:5). Po kiekvieno pokalbio su alkoholiku trumpai pasimelskite. Samuelis sakė, kad liautis melstis už nusidėjėlį Izraelį būtų nuodėmė prieš Dievą (1Sam.12:23). Nelaimė pati savaime prašosi maldos. Nereikalinga rauda, kuria meldžiamasi iš mečetės bokšto; alkoholiko tragiška nelaimė prašosi maldos. Alkoholiko šeima – jie vadinami bendraalkoholikais – gali susidurti su pagunda supaprastinti maldą, paversti ją rutina, iš tikrųjų netikint, kad Dievas išgirs. Štai kodėl tikra malda Šventajame Rašte vaizduojama kaip kova, grumtynės su savimi ir Tėvu. Dievas atsižvelgs į maldą, jei pastaroji bus pakankamai intensyvi ir nuoširdi, jei joje bus užtektinai asmeninės ugnies. Kai meldžiamės “teateina Tavo Karalystė”, prašome, kad Dievo ketinimai mūsų gyvenimuose išsipildytų kaip Jo valia, taip ir mūsų pastangomis. Mes prašome, kad Jis taptų galutiniu autoritetu mūsų gyvenimuose, kad lydėtų mus prie įėjimo į tikrai artėjančią Karalystę. Kasdien turime paklusti Dievui maldos pagalba.
Alkoholizmo neviltis, jo paslaptingumas ir neišsprendžiamumas, išskyrus tik prašant pagalbos iš “aukštesnės jėgos”, yra stipri motyvacija maldai. Jūs esate Jeremijaus situacijoje. Jis gyveno atsimetėlėje Judėjoje, kuriai buvo pasiųsta sausra kaip prakeiksmas už jų nuodėmes: “Ar gali kuris iš tautų stabų duoti lietaus? Ar gali pats dangus siųsti būriais lietų? Argi tai ne tu vienas, Viešpatie? Mūsų Dieve, mes dedame viltis į tave, nes tik tu visa tai padarei!” (Jer.14:22). Malda yra pilna vilčių. Neviltis tikriausiai yra pagrindinė emocija tarp besirūpinančių alkoholikais. Jei mūsų asmeninė teritorija yra saugi, galime nuoširdžiai džiaugtis mūsų laukiančio amžinojo gyvenimo Viltimi. Bet jei mes tikime, tai jau yra pagrindas net mūsų alkoholiko draugo vilčiai. Įsivaizduokite sau, kaip Tėvas laukia paklydusio sūnaus besugrįžtant. Jis negirdėjo, kad sūnus galėtų sugrįžti. Jis kasdien laukė ir tikėjosi (Lk.15:20). Dievo optimizmas yra nuostabus įkvėpimas – jei mes leisime Jam būti tokiu. “Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta. Jis tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, jis girdi jų šauksmą ir juos gelbsti” (Ps.145:18-19).
Turite žinoti, kad Anoniminiai Alkoholikai organizuoja susitikimus alkoholikų šeimoms. Yra paramos grupės tarp “Brolių Kristuje”, kurias aš labai rekomenduočiau.
Mt.5:48 nustato matą: “Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas”. Jeigu Dievas nepriims mūsų pasiekimų žemesniame lygyje, nei Jo paties teisingumas, apie kurį skaitome Jo žodyje, niekas nebus išgelbėtas. Kiekvienas iš mūsų tikimės, jog Dievas toleruos mūsų nesėkmes, kad galų gale pasiektume aukščiausią lygį. Pvz., vedybų kontekse, “Brolių Kristuje” poros nesugeba mylėti vienas kito taip, kaip Kristus mylėjo bažnyčią. Kaip mes teisiame, taip iš tikrųjų ir būsime teisiami. Ar tai negasdina mūsų? Turime būti ypač atsargūs, rodydami toleranciją tiems, kuriems nepasiseka pasiekti to lygio.
Mūsų nepasisekusi draugystė turėtų būti sutvirtinta mūsų bendru Dievo atlaidumo patyrimu. Niekada negalėsime atsilyginti, ką mes skolingi Dievui. Viena nuodėmė veda į amžiną mirtį; nusidėjus negalime sugrįžti atgal ir iš naujo pergyventi tas minutes, valandas, dienas ar metus, kada visa tai įvyko. Visa, ką galime padaryti, yra pasitikėti Dievo malone ir tikėti, kad Dievas panaikins tos nuodėmės pasekmes. Kadangi mums atleidžiamos skolos, kurių niekada negalime grąžinti, mūsų prašoma dosniai atleisti broliams jų kur kas mažesnes skolas. Pasirodo, kad žmogus, turėjęs mažesnę skolą, galėjo ją greičiau atiduoti, nei tas, kuris buvo skolingas labai daug. Mes neturėtumėme svarstyti mūsų brolių galimybės grąžinti jų nuodėmės skolą. To moko alegorinis pasakojimas. Mes neturėtumėme svarstyti žmonių galimybės atgailauti. Dievas nesvarsto mūsų sugebėjimo atsilyginti Jam – kadangi mes jokiu būdu negalime to padaryti.
Turime atleisti savo broliams, kaip Dievas atleidžia mums (Ef.4:32). Dievas ištrina dvasinį nuodėmės įrašą. Jis nepanaudos to įrašo lygtyje, kurios rezultatas nuspręstų, ar mums galima atleisti. Alegoriniame pasakojime Kristus “nuoširdžai” atleido skolininkams. Atleidimo nuoširdumas nereiškia, kad prieš tai viskas buvo smulkmeniškai apskaičiuota. Dievo nuoširdus atlaidumas taip pat matomas Ps.130:3 “Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, tai kas, Viešpatie, išliks gyvas?” Dievas nepaženklina nuodėmės. Mūsų meilė broliams neturėtų registruoti jų praeities nuodėmių (1Kor.13:5-7). Jei mes atsisakome draugystės dėl žmonių praeities nuodėmių pasekmių, nuodėmių, už kurias jie jau atgailavo, būtent tada mes ir “ženkliname” blogį. Dievas nesielgia su mumis pagal mūsų nuodėmių rūšį ar dydį (Ps.103:7-12).
Jūs galbūt susidursite su broliais, kurie sieks įtikinti jus, kad mes turime atsižvelgti į kai kurias nuodėmės kategorijas. Kurie teigs, kad už vienas nuodėmes turi būti atgailaujama atvirai, o už kitas (pvz., pykčio priepuolis) gali būti atgailaujama privačiai. Jūs turėtumėte atsižvelgti į Biblijos poziciją šiuo klausimu.
Petras sunkiai galėjo suprasti, kad nuodėmės pakopos ar jų kiekis yra nesvarbus. “Septyniasdešimt kart septyni” kartai rodo, kaip smarkiai jis klydo. Net jei brolio atgaila žmogišku supratimu atrodo neįmanoma (490-as kartas per dieną įtikintų bet ką!), mes vis tiek turime prisiminti testamento malonę. Patebėkite, kad reikėjo tik žodinės atgailos – Viešpats sakė, kad atleidžiantis turi tai priimti, o ne reikalauti fizinio “atsisakymo” įrodymo. Graikų kalboje atgaila verčiama kaip žodžių junginys “po to galvoti kitaip”. Atgaila iš esmės reiškia pasikeitusią galvoseną. Sunku nuspręsti, ar ji egzistuoja kito žmogaus širdyje. Naujasis Testamentas Senajame dažnai vadinamas “malone” ir/ar “tiesa”. Jei esame toje sutartyje, mes nuolatos gyvename malonėje/gailestingume. Mums neskiriama malonė tik tais momentais, kai meldžiame atleidimo. Tai yra nuolatinė būsena. Mes joje gyvename. Jei tai įvertintumėme, neįsivaizduotumėme mūsų gailestingumo kitų atžvilgiu kaip kažko, kuo tik retkarčiais “apdovanojame”. Mes pastoviai būtume pasiruošę atleisti, kaip kad Dievas elgiasi mūsų atžvilgiu.
Kai kurie galvoja, kad mes nuodėmiaujame tik retkarčiais, ir kai atgailaujame, mums atleidžiama. Toks požiūris ignoruoja nuodėmingumo laipsnį ir santykio su Dievu prigimtį. Net viduryje savo nuodėmių mes esame sutartyje su Dievu. Kaip ir Izraelis buvo, kol nesulaužė sutarties. Lygiai taip pat ponia Petraitienė šeimyninio ginčo su ponu Petraičiu metu vis tiek yra ponia Petraitienė. Ne mūsų kompetencijoje yra nutraukti kitų ryšį su Dievu. Visa, ką mes galime padaryti, yra atkakliai laikytis pagrindinių sutarties principų. Bet kuris, atsiribojęs nuo sutartį apibrėžiančių principų, turėtų būti pašalintas iš brolijos, kadangi jis/ji atsisako suprasti, kad tai yra kaip varžtai ir veržlės, sutvirtinantys sutarties konstrukciją. Su tais, kurie yra sutartyje su Dievu, turime elgtis pagal nuolatinės malonės pavyzdį, kokią Dievas rodo mums.
Dievas nėra griežtas mokytojas su minkšta širdimi, sakantis:” Ką gi, šį kartą aš tau atleisiu, bet nepakliūk man kitą kartą”. Jis žino, kad jis vėl pagaus mus, ir mes tai žinome. Jo malonė egzistuoja nuolat, bet jei mes norime pasinaudoti ja ateityje, turime išpažinti nuodėmę ir pripažinti, kad gyvename Jo malonėje. Kai mes krikštijamės , tampame sudedamąja Kristaus dalimi. Dievas žiūri į mus, lyg mes būtume tobuli kaip Kristus. Dievas priskiria mums Savo asmeninį dorumą per Kristų, net jei mes ir nesame tobuli dėl savo nepaklusnumo įsakymams. Tai yra pagrindas pateisinimo per tikėjimą, nei vien per paklusnumą ir nuodėmių atsisakymą. Perspektyvoje mes jau išgelbėti, visos mūsų ateities nuodėmės perspektyvoje buvo atleistos krikšto metu. Mes čia ir dabar esame dangiškose vietose su Kristumi. Dievo elgesys su mumis turėtų būti pavyzdžiu, kaip elgtis su kitais. Mes lygiai taip pat turime matyti viens kitą lyg būtume tobuli: “Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus” (Ef.4:32). Paulius nesako, kad turėtume atleisti taip, kaip Kristus atleidžia mums. Mums atleidimas buvo garantuotas krikšto metu - nuodėmės valdžia mūsų gyvenimuose buvo nugalėta krikšto į Kristaus mirtį metu. Juk pastaroji sunaikino velnią. Taigi bet kas pasikrikštijęs į Kristų nebetarnauja nuodėmei, nebent jie palieka Kristų. Neabejotinai žinome, kad praktikoje mes visi tęsiame nuodėmiauti. Tačiau mūsų dvasinis žmogus yra Kristuje. Dievas stebi būtent šitą mūsų pusę, o ne velnią, gyvenantį mumyse. Ne mūsų jėgoms sunaikinti vidinį velnią – jį sunaikins mirtis (Rom.6:23). Kūniški rūpesčiai nepaklūsta Dievo žodžiui (Rom.8:7, Gal.5:17-18, Jok.3:8). Dievas reikalauja dvasinio žmogaus augimo. Mūsų gyvenimo būdas turi parodyti, kad naujas žmogus yra kur kas tikresnis “aš”, nei senasis. Kaip Dievas trokšta daugiau to naujo žmogaus mumyse, taip ir mes turėtume pastebėti naują žmogų mūsų broliuose. Atkreipkite dėmesį, kad prakeiktieji Mt.25:42-45 buvo pasmerkti už tai, ko jie nepadarė, o ne už tai, ką jie padarė.
Jei ketiname būti gailestingais už konkrečius įvykius, o ne pagal malonės principus, seka, jog turime žinoti, kada jis /ji atgailauja. Būtina atsargiai apsvarstyti klausimą: “Ar galime žinoti, kada kas nors gailisi?” Jei atsakymas “Taip”, tai mes sprendžiame pagal išorinius požymius. Sakome, kad įvertinome kito dvasines pastangas visiškai teisingai. Nuosaikingesnis “Brolis Kristuje” atsakys “Kartais”. Bet jei tai tiesa, darome prielaidą, kad žinome kriterijus, pagal kuriuos galime nuspręsti, ar kas nors atsivertė. Bet kokiu Biblijiniu įrodymu vadovausimės, kad nuspręstume, ar šitie kriterijai visiškai teisingi? Sunku neprieiti išvados: “Ne, mes nežinome, kada kas nors apgailestauja”. Atsivertimas turi įvykti prieš krikštą, krikštas nebus veiklus be atgailos; bet kaip mes galime žinoti, kada ir ar kandidatas atsivertė – todėl diskusijoje prieš krikštą retai klausiama: “Ar tu atsivertei?” Viešpaties įsakymas atleisti 490 kartų į dieną (Mt.18:22) moko mus, kad neturime sugebėjimo nuspręsti apie atgailos nuoširdumą; visa, kas yra pagal mūsų jėgas – tai atleisti.
Apgailestauti + Atsisakyti = Atleisti?
Dažnai ginčijamasi, kad “Mes galime tau atleisti, tik jei tu apgailestausi ir atsisakysi savo nuodėmės”. Tai skamba tinkamai, jei mes susidūrėme su viešesne nuodėme. Bet jei mes paversime šią formuluotę bendru broliją valdančiu principu, tada privalėsime nuolat vadovautis juo. Galime atleisti broliui, jei pastebime, kad jis atsisako savo nuodėmės. Jei šis principas būtų primetamas kiekvienai nuodėmei, turėtume bemdruomenę, kurioje negalėtume “palaikyti tarpusavio meilę” (Ef.4:2) dėl mažiausios smulkmenos. Bendruomenę, kurioje kiekvienas būtų įrėmęs ginklą į kito pakaušį, kol pastarasis neatsisakys silpnybių.
Tokioms “nuodėmėms” kaip atsitiktinis girtumas, pykčio priepuolis, sutuoktinių laikinas išsiskyrimas ir kt. “Broliai Kristuje” (bendru atveju) niekada nesakydavo: “Negalime jums atleisti, kol neatsisakysite tokio elgesio”. Vietoj to visada egzistavo pakantumo ir atlaidumo dvasia. Kaip ir Dievas pakančiai atleidžia mūsų slaptus trūkumus. Taigi kodėl vadovautis šiuo principu “Neatleisti, kol nebus atsisakyta” vienose gyvenimo situacijose, o kitose praleisti pro ausis? Visi mes nuodėmiaujame, gailimės ir vėl grįžtame prie tos pačios nuodėmės! Visi mes kovojame su pasikartojančiais trūkumais ir suklumpame. Ar iš tikrųjų yra toks didelis skirtumas tarp asmeninių ir viešų nuodėmių? Visada turime atspindėti Dievo nenugalimą troškimą kantriai vesti žmogų į atgailą. Luko Evangelijoje 15 yra du pasakojimai apie atgailą – paklydusi avelė ir pamesta moneta – kuriuose atsivertęs nusidėjėlis iš tikrųjų nesigaili dėl savo veiksmų. Dievas ieško jų, kol suranda; nei vienas iš jų faktiškai nesigaili ir neieško būdų sugrįžti. Iš tikrųjų moneta yra negyva, ji negali gailėtis. Tai buvo moters kaltė, kad moneta pasimetė. Visi šitie pavyzdžiai yra tikriausios hiperbolės – didžiulis padidinimas teiginiui įrodyti. Mūsų klystkeliai nėra Viešpaties kaltė. Tačiau šituose pasakojimuose Jis kalba, lyg tai būtų Jo kaltė, norėdamas parodyti, kaip smarkiai Jis trokšta mūsų sugrįžimo pas Jį. Panašiai Jehova lygina save su beverčiu vyru, kuris paliko Savo mylimą jauną žmoną Izraelį (Iz.54:6). Žinoma, turime panaudoti savo laisvą valią ir atgailauti, bet Viešpats lygina mus su daiktais, kurie negali gailėtis ir neatgailauja. Nežiūrint į tai visi jie grąžinami atgal, dėka Viešpaties begalinių ieškojimų ir tėviško rūpesčio. Prašome palyginti tai su Petro komentaru apie Viešpaties išaukštinimą. Tai buvo padaryta, norint suteikti atsivertimą, o ne vien tik atleidimą Dievo žmonėms (Apd.5:31, 11:18 palyginkite su 2Tim.2:25). Tai Jo atlaidumo žmonėms mastas. Ne tik atleisti, bet parodyti Savo neprilygstamą malonę kur kas toliau – netgi garantuojant atsivertimą žmonėms. Viso šio šviesoje turime paklausti savęs, kokia dalis atgailos yra mūsų asmeninis pasiekimas. Ne visi pasimetę nusidėjėliai sugrįžta atgal, tačiau Viešpats kalba taip, lyg Jis ieškos jų visada, bet kokiu atveju, kol jie sugrįš. Šių hiperbolių tikslas yra mokyti mus, koks didelis Jo troškimo susigrąžinti paklydusius mastas. Turint tai omenyje, kas gi esame mes, kad pradėtume kamantinėti brolį, atsivertė jis ar ne, jei jis sako tai padaręs ir atitinkamai elgiasi?
Be abejonės yra skirtumas tarp silpno brolio, kuris nusideda prieš broliją ir nusideda prieš Dievą. Lk.15:18,21 leidžia suprasti, kad čia egzistuoja skirtumas. Iš mūsų tikimasi tarpusavio atlaidumo, kaip kad Dievas atleidžia mums, tačiau tai nereiškia, kad jei vienas kitam atleidžiame, tai darome Dievo vardu. Jei tai tiesa, reikštų, jog mes primetame Dievui savo sprendimus apie Jo reakciją. Vietoj to yra atvirkščiai – Dievo atsakas mums apsprendžia mūsų veiksmus klystančio brolio atžvilgiu. Kad Dievas atleis, tik jei mes atgailausime ir atsisakysime savo nuodėmių gali būti arba gali nebūti visiška tiesa. Atrodo, kad Biblijoje nėra įrodymo, rodančio mums, kad mes turime atleisti kitiems būtent dėl šios priežasties. Mes atleidžiame kitiems vadovaudamiesi pavyzdžiu, kaip Jis atleido mums, ir kad Jis yra maloningas mūsų nuolatiniams paklydimams. Dievo atlaidumo principas yra skirtingas – jis priklauso nuo asmens tikėjimo į Kristaus kraują. Mes neklausiame silpno brolio, ar jis tiki į Kryžiaus kelio pergalę, prieš atleidžiant jam.
Pastabus brolis ar sesuo sutiks, kad dažnai mums atleidžiama be konkretaus atsisakymo nuo nuodėmės. Todėl tai turi atsispindėti mūsų atsake kitų žmonių nuodėmių atžvilgiu. Žemiau esančios pastraipos yra to įrodymai:
- Dovydas meldėsi, kad Dievas apvalytų jį nuo “kalčių, kurių jis nejaučia” (Ps.19:13) – tokių, dėl kurių mes konkrečiai neatgailaujame, tačiau kurios Dievo akivaizdoje vis tiek yra nuodėmės. Visos nuodėmės yra nuodėmės – nuodėmė neapibrėžiama kaip tokia priklausomai nuo mūsų supratimo (tą liudija Mozės nusidėjimo aukos ritualas). Jei mes nesutinkame, kad mums atleidžiama už nuodėmes, dėl kurių mes nesigailėjome ir neatsisakėme, tada iš to seka išvada, kad mes žinome kiekvieną savo nuodėmę, ir kad net viena nuodėmė, už kurią neatgailavome, sutrukdys mums išsigelbėti. Nė vienas iš mūsų nesugeba pažinti savęs taip ir tinkamai įvertinti Dievo teisingumo, kad tikrai atpažintų kiekvieną savo nuodėmę. Tik veidmainiai pretenduoja į kiekvienos iš savo nuodėmių išpažinimą. Taigi mes priversti pasikliauti išsigelbėjimu per malonę, tikėti, kad mums bus atleista už nuodėmes, kurių mes neatpažįstame. Jei tikimės bent kokio atleidimo be specialios atgailos, tai neturėtume vadovautis principu, kad niekada neatleisime savo broliams, kol jie išoriškai neparodys savo atgailos.
- Tėvas buvo pasiruošęs atleisti palaidūnui sūnui be jokio jo atgailos įrodymo. Tereikėjo tik paprasčiausio atsiprašymo. Iš tikrųjų, atrodo, kad vien tik to fakto, kad sūnus norėjo sugrįžti į Tėvo namus, pakako garantuoti jo priėmimą ir nupenėto veršio paskerdimą puotai.
- Turime laiminti/atleisti mus persekiojantiems (Rom.12:14; palaiminimas ir atleidimas glaudžiai susiję Šventajame Rašte). Aišku, kad tai turi būti padaryta nelaukiant, kol persekiojantis liausis ar atsivers.
- Viešpats pastebėjo ryšį tarp to, kaip nuodėminga moteris nesiliovė bučiavusi Jį ir kaip ji smarkiai “mylėjo” (Lk.7:45, 46). Tada Jis papasakojo apie ją ir Simoną Farizietį. Esmė tame, kad jie abu buvo Jam skolingi. Jis atleido skolą ir laukė atitinkamos reakcijos iš jų. Nėra jokio įrodymo, kad Simonas atgailavo prieš gaunant atleidimą.
- Mes turime atleisti žmogui, kuris “pasigaili” dėl tos pačios nuodėmės 490 kartų į dieną. Visiškai akivaizdu, kad jų atgaila nebuvo nuoširdi. Bet mes vis tiek turime atleisti.
- Viešpats meldėsi, kad kareiviams būtų atleista, nes “jie nežino, ką jie daro”. Tai, kad jis prašo jiems atleisti, rodo, kad jie buvo kalti, bet nenutuokė apie tai ir todėl nesigailėjo. Kaip jie galėjo apgailestauti dėl Kristaus nukryžiavimo tuo metu, kai jie tai vykdė? Galbūt jie sielvartavo dėl to, ką juos privertė daryti dėl susiklosčiusių aplinkybių. Kristus žinojo, kad atleidimas įmanomas be ypatingos atgailos ir atsisakymo. Atsakymas, “kad tai galima pritaikyti tik nežinomoms nuodėmėms!” yra netinkamas – Kristaus požiūris paneigia hipotezę, kad atleidimas gali būti garantuotas tik tada, jei yra atsisakymas nuo nuodėmės.
- Dievas atleidžia žmonėms, remdamasis jų tikėjimu į Kristaus kraują, ir to įrodymu per krikštą; “ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų” (Tit.3:4-8). Dievas išgelbės ne už atliktus darbus. Turime būti atsargūs ir nereikalauti, kad “atsisakymas” nuo nuodėmių būtų demonstruojamas fizine prasme, tai būtų pateisinimo per darbus propagavimas. Viena nuodėmė nusipelno mirties. Joks atgailos kiekis nepakeis šito teiginio. Dievo išsilaisvinimo kelias yra mūsų buvimas Kristuje. Tada Jis matys mus, lyg mes būtume Kristus, priskirs mums Jėzaus tobulo charakterio bruožus. Žinoma, tikras tikėjimas pasireikš darbuose. Tačiau nė vienas